Rugsėjo 24 dieną Lietuvos sodininkų draugijos Kauno susivienijimo “SODAI” nariai susirinko į neeilinį posėdį, kurio metu buvo pagerbtas ilgametis draugijos narys Mečislovas Filipavičius. Jau praeitų metų gruodžio 1-ąją Vilniuje vykusioje Lietuvos sodininkų draugijos konferencijoje buvo vieningai nuspręsta ilgamečiui sodininkui, pagerbiant jo veiklą už nuopelnus sodininkystei, suteikti Kauno susivienijimo “SODAI” garbės nario vardą. M. Filipavičius, 1967 – 1988 metais ėjęs Kauno susivienijimo “SODAI” pirmininko pareigas, visą gyvenimą skyrė sodininkystei ir bitininkystei. Net ir dabar, sulaukęs 92 metų, jis vis dar vasarą savo dėmesį skiria bitėms, o rudenį – obuolių skynimui.Garbingo amžiaus sulaukęs sodininkas padėkojo visiems susirinkusiems, jaunajai kartai linkėdamas svajonių polėkių, troškimų ir siekių išsipildymo, o savo kūrybos eiles dedikavo ypatingai, sveikatą teikiančiai daržovei – česnakui: “...Kas valgo česnaką, gerai žino, kad jis saugo nuo gripo ir peršalimo”.

          Neeilinio posėdžio metu buvo prisiminta, kad kitąmet Kauno susivienijimas”SODAI” organizuoja pirmojo kolektyvinio sodo “RŪTA” 60–ies metų sukaktį. Siekiant šią šventę pažymėti ypatingai, buvo išrinktas komitetas, atsakingas už kitais metais vyksiančio sodų jubiliejaus organizavimą. Kauno susivienijimo “SODAI” pirmininkas Romualdas Šeštakauskas kalbėjo: “Kas yra kolektyvinis sodas, žino visi, tačiau tikriausiai nedaugeliui teko girdėti, kad pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje kolektyvinių sodų bendrija “RŪTA” buvo įkurta ne kur kitur, o Kaune. Atsiradusi 1949-aisiais metais Kauno J.Janonio popieriaus fabriko direktoriaus Kaplano iniciatyva, sodų bendrija išliko iki šių dienų nepakeitusi nei savo senojo statuso, nei pavadinimo. Tik šiandien ten gyvenantys žmonės dėmesį skiria ne sodininkystei ir daržininkystei, bet dekoratyviam aplinkos tvarkymui. Iki šių dienų išlikę pirmieji nedidukai nameliai, labiau primenantys dėžes – avilius nei gyvenamosios paskiries pastatą, mena kadaise buvusius laikus ir sunkią pradžią”.

          Būtent ją prisiminė ir buvęs pirmininkas M.Filipavičius: “Įtikinti tuometinę valdžią duoti žmonėms žemės nebuvo lengva. O kai tai pavyko, žmonės gavo pačias skurdžiausias, niekam netinkamas augti, žemes. Tačiau žmonės negailėjo pastangų ir darbo, tad netrukus buvusiuose kemsynuose pradėjo augti vaismedžiai ir daržovės. Tiesa, sodai kūrėsi pamažu. Pirmieji, nors ir buvo gražūs, tačiau labai nepraktiški: sklypai vienoje vietoje, o nameliai – kitoje, tekdavo eiti apie puskilometrį iki jų. Draugija visada skatino tvarkytis aplinką, neužleisti sodų piktžolėmis. Sodams kėlėme nemenkus reikalavimus ir uždavinius. Visų pirma, jie turėjo būti sveikatos šaltinis, aktyvaus poilsio vieta, vaikų darbinio auklėjimo ir meilės gamtai vieta bei vitaminų ir kitų žmogaus organizmui reikalingų maisto medžiagų auginimo vieta”.

          Taigi artimiausiu metu Lietuvos sodininkų draugijos Kauno sisivienijimo “SODAI” nariai turės rimtų ir smagių prieššventinių rūpesčių, o “Rasos” lauks jų šventės.