Sodų masyvai pamažu panašėja į gyvenamuosius mikrorajonus, kuriuose daržo lysvėms ir vaismedžiams lieka vis mažiau vietos.

Jau penki dešimtmečiai, kai po viena vėliava susibūrė sodininkai mėgėjai. Tačiau patys sodininkai mėgėjai dėl savo išpuoselėtų sodų sunerimę.

Troško turėti žemės

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto direktorius dr. Česlovas Bobinas šalyje klestinčią mėgėjiškos sodininkystės tradiciją vadina unikaliu reiškiniu: „Teko aplankyti daug šalių, bet nieko panašaus kitur nemačiau“. Sodininkų draugiją šiandien atstovauja gerokai per 200 tūkst. sodų savininkų. Pridėjus jų šeimų narius, susidaro apie pusę milijono žmonių.

Dar yra liudininkų, galinčių autentiškai papasakoti apie sodininkų bendrijų kūrimosi ir klestėjimo laikus, kai rajonuose veikė sodininkų parduotuvės ir kioskai, buvo sėkmingai organizuotas sodinukų auginimas bei selekcinė veikla, leidžiama specializuota literatūra, rengiamos respublikinės derliaus šventės, o soduose užauginti ir Rusijoje sėkmingai parduoti tulpių svogūnėliai ne vienam lietuviui padėjo pagausinti sąskaitą taupomajame banke ir įsigyti automobilį. Manoma, kad mėgėjiškuose soduose sovietmečiu bręsdavo gal net gausesnis derlius nei sodininkystės, daržininkystės ūkiuose.

Sovietų sąjungoje mėgėjiškiems sodams pradžią davė, aišku, Rusija, o ši savo ruožtu pavyzdį nusižiūrėjo iš Vokietijos stambių įmonių patirties. Lietuvoje pirmasis sukruto Kaunas, Vilnius. 1949 m. lopinėlį žemės savo darbuotojams paskirstė Kauno popieriaus gamykla. Vilniuje pirmieji žemės sklypai (1953 m.) buvo paskirti Vilniaus universitetui, Pedagoginiam institutui ir šiluminei elektrinei.

žemės ūkiui netinkamuose plotuose kuriami sodai plito žaibiškai. Vien tik Vilniaus sodų masyvai kasmet pagausėdavo 3–4 tūkst. sklypų. Juos įgijo kas ketvirta šeima, tačiau norinčiųjų gauti lopinėlį žemės gretos vis augo. 1989 m., kai sodų plėtra buvo sustabdyta, liko nepatenkinta daugiau nei 10 tūkst. vilniečių pareiškimų.

Gražiausios sodybos ir sodai

Paminėti savo draugijos jubiliejaus susirinkę sodininkai prisiminė istoriją, privatizacijos ir permainų laikus, savo įstatymo gimimą. Prisiminė ir tai, kad iki pat šalies nepriklausomybės atkūrimo po tos pačios draugijos vėliava sėkmingai veikė gėlininkai, bitininkai. Neatsiskyrė tik Ukmergės gėlininkai. „Turime gražių išpuoselėtų sodybų, jomis galime pasigirti“, – pastebi šio rajono gėlininkų lyderė Zinaida Zarankienė.

Politikos ir visuomenės veikėjas Vytautas Einoris, kuriam, be kita ko, teko penketą metų vadovauti sodininkų mėgėjų draugijai, tvirtina, kad po Lietuvą plačiai pasklidusį norą gražinti sodybų ir sodų, miestelių ir gyvenviečių aplinką paskatino būtent Sodininkų draugija, kuri pirmoji 1970 m. inicijavo gražiausių sodybų ir sodų rinkimus.
Pasak Vladislovo Butkevičiaus, kuris draugijai vadovauja pastaruosius 14 metų, pavyzdingai sutvarkyto sklypo vardas suteiktas beveik tūkstančiui sodininkų mėgėjų.

Galvosūkis – kaip išsaugoti turtą

Sodininkai mėgėjai iš visos Lietuvos savo draugijos 50-metį atšventė Babtuose, Sodininkystės ir daržininkystės institute. Irmos Dubovičienės nuotraukos

Tačiau senieji sodininkai sensta, juos keičia jaunimas. Sodų masyvai pamažu panašėja į gyvenamuosius mikrorajonus, kuriuose daržo lysvėms ir vaismedžiams lieka vis mažiau vietos, o vadinamieji sodininkai neretai nori atsikratyti šio vardo ir būti tiesiog N gatvės gyventojais. „Sukūrėme didelį nacionalinį turtą, tačiau jo daug kas gviešiasi“, – nerimo gaida prabyla Kauno sodininkų mėgėjų lyderis Romualdas šeštakauskas. Jis ragina pamiršti pasigirstančias kalbas, neva Sodininkų draugija šiandien nebereikalinga. Priešingai – žmonės turėtų būti kaip niekada vieningi ir suremti pečius tam, kad apgintų savo interesus.

Kad sodininkų bendrijos taptų išties patogios gyventi ir ilsėtis, atitiktų šiuolaikinius aplinkosaugos reikalavimus, teks nemažai pavargti. Iš mirties taško sunkiai juda įstrigusi diskusija su energetikais, kurie norėtų iš sodininkų bendrijų „nugręžti“ pusę milijardo litų. Pastaruoju metu iškilo naujas galvosūkis – netikėtai iki „lubų“ šoktelėjusi bendro naudojimo žemės nuoma.

Už kelius – kaip už gerą žemę?

„Nuėjusi į Vilniaus rajono Mokesčių inspekciją pildyti žemės deklaracijos, išsigandau: žemės hektaro vertė netikėtai išaugo gerokai per milijoną litų, o nuoma už bendro naudojimo žemę, palyginti su pernai, pakilo 20 kartų!“ – dėl rajono savivaldybės administracijos sprendimo biudžetą pagausinti sodininkų mėgėjų sąskaita piktinasi Liuda žekonienė, atstovaujanti šioje savivaldybėje įsikūrusiai „Beržyno“ bendrijai.

„Beržyne“ šeimininkauja 61 šeima, bendrijoje yra 2,64 ha bendro naudojimo žemės. Iš jos net 1,7 ha sudaro keliai, nemažą plotą – priešgaisrinei apsaugai skirti vandens telkiniai, yra ir rekreacijai skirtų plotelių. Už visą šią bendro naudojimo žemę reikalaujama sumokėti 2 tūkst. litų. žemės deklaracijose išvydę netikėtai išaugusias sumas už galvos susiėmė ir kitų Vilniaus rajono valdose įsikūrusių sodininkų bendrijų pirmininkai. Jie sutrikę: daugelis žemės sklypelių savininkų yra pensininkai, vos išgali nario mokesčius sumokėti, apie papildomas rinkliavas nėra ko net aušinti burnos.

Rajono savivaldybė pasinaudojo pernai vasarą priimtu Vyriausybės nutarimu žemes leisti įkainoti pagal verčių zonas, tačiau vienodai apmokestino visą bendro naudojimo plotą, jo neklasifi kuodama į kelius, vandens telkinius ir kt. L.žekonienės įsitikinimu, sodininkai mėgėjai į tokius spąstus pateko dėl nedidelės spragos Sodininkų bendrijų įstatyme, mat jame bendro naudojimo žemė nėra klasifi kuota, neišskirti keliai. Sodininkė pasiryžusi veikti nelaukdama, kol pradės kapsėti delspinigiai – kreipsis į Seimo pirmininkę I.Degutienę, kitus įtakingus politikus, sieks įstatymo pataisos.