Sodininkų bendrijoms, valdančioms ir eksploatuojančioms už savo lėšas įrengtus žemos įtampos perdavimo ir skirstymo elektros tinklus, yra taikoma tokia pati visuomeninė elektros energijos kaina kaip ir visų kitų buitinių vartotojų, nors pastariesiems tiekiančius energiją žemos įtampos tinklus eksploatuoja energijos tiekėjai.

Elektros energetikos įstatymo 43 str. 3 d. 1 p. numato, jog nustatant viršutines perdavimo, skirstymo ir visuomeninio tiekimo paslaugų kainų ribas numatomos būtinos elektros energijos pirkimo, perdavimo, skirstymo, tiekimo, tarp jų elektros energijos sąnaudų padengimo, išlaidos, taip pat tinklų plėtros, atkūrimo bei tinklų priežiūros darbų, būtinų patikimai, saugiai, kokybiškai veiklai vykdyti, išlaidos, viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo išlaidos bei užtikrinamas normatyvinis pelnas. Vadinasi, sodininkų mokama elektros energijos kainų dalis apima ir elektros energijos tiekėjų išlaidų už elektros skirstymo žemos įtampos tinklais, taip pat šių tinklų plėtros, atkūrimo bei tinklų priežiūros darbų, būtinų patikimai, saugiai, kokybiškai veiklai vykdyti, išlaidų kompensavimą.

Ankstesnėse ir naujose 2010-02-11 Energetikos ministro įsakymu patvirtintų ELEKTROS ENERGIJOS TIEKIMO IR NAUDOJIMO taisyklių 54 p. ir 54.5 p. įpareigoja lokalų tinklą valdantį savininką vadovautis Taisyklėse nustatytomis sąlygomis bei reikalavimais, reglamentuojančiais operatoriaus ir vartotojo teises ir pareigas.. Pagal Taisyklių 45 p. operatorius privalo ekspoatuoti ir prižiūrėti elektros energijos įrenginius. Taip pat Taisyklių 54.1 p. numato, jog savininkas valdantis lokalų elektros tinklą, privalo užtikrinti, kad jo lokalų elektros tinklą eksploatuojantys darbuotojai turėtų reikiamą kvalifikaciją ir teisę atlikti darbus veikiančiuose elektros įrenginiuose. Taigi elektros perdavimas galutiniam vartotojui žemos įtampos tinklais bei šių tinklų priežiūra tenka sodininkų bendrijoms.

Vadinasi, susidaro situacija, kad sodininkai sumoka elektros kainos dalį, skirtą kompensuoti elektros energijos tiekėjo sąnaudas už elektros perdavimą žemos įtampos tinklais bei šių tinklų priežiūrą (kurių faktiškai tiekėjas nepatiria), ir taip pat privalo kompensuoti sodininkų bendrijos (lokalų tinklą valdantis vartotojas) išlaidas patiriamas dėl elektros perdavimo žemos įtampos tinklais bei šių tinklų priežiūrą. Taigi aukščiau išvardintų teisės aktų pagrindu sodininkai už tą pačią paslaugą moka du kartus. Tokiu būdu egzistuoja teisinis pagrindas diskriminuoti sodininkus kaip vartotojus kainos aspektu.

Valstybinės Kainų ir Energetikos Kontrolės komisijos vykdoma nuolaidžiavimo politika monopolinėms struktūroms, akivaizdžiai prieštarauja pačios VKEKK 2009-11-09 d. nutarimu Nr. 03-199 patvirtintos “VISUOMENINIŲ ELEKTROS ENERGIJOS KAINŲ, VISUOMENINIO TIEKIMO PASLAUGOS KAINOS IR JŲ VIRŠUTINIŲ RIBŲ NUSTATYMO METODIKOS” 2; 5; 9; 24; 29,1; 29.2; 29.4; 29.7; 33 ir 65 punktų nuostatoms.

Dėl tokios situacijos pažeidžiami:

1.                  LR Konstitucijos 46 str. 5 d.;

2.                  LR Elektros energetikos įstatymo 24 str. 5 d.;

3.                  2003 m. birželio 26 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/54/EB Dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 96/92/EB:

3.1.1.      3 str. 3 d. Valstybės narės užtikrina, kad visiems namų ūkio vartotojams [...] būtų teikiamos universaliosios paslaugos, t.y. kad jos turėtų teisę savo teritorijoje gauti nustatytos kokybės elektros energiją už protingą, lengvai ir aiškiai palyginamą ir skaidrią kainą;

3.1.2.      3 str. 5 d. Valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, siekdamos apsaugoti galutinius vartotojus bei užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos laipsnį, ypač siekdamos, kad būtų taikomos adekvačios pažeidžiamų vartotojų apsaugos priemonės [...];

3.1.3.      A priedo „Vartotojų apsaugos priemonės“ d) punktas: Nepažeidžiant Bendrijos taisyklių dėl vartotojų apsaugos, ypač Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/7/EB(14) ir Tarybos direktyvos 93/13/EB(15), 3 straipsnyje nurodytomis taisyklėmis siekiama, kad vartotojai [...] galėtų rinktis iš įvairių mokėjimo būdų. Bet kuris sąlygų skirtumas turi atspindėti tiekėjo išlaidas, susijusias su skirtingų mokėjimo sistemų taikymu. Bendros sąlygos turi būti sąžiningos ir skaidrios. Sąlygos paskelbiamos aiškia ir suprantama kalba. Vartotojai turi būti apsaugoti nuo nesąžiningų ar klaidinančių pardavimo metodų.

4.                  2005 m. gegužės 11 d. Europos parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“) 6 str. 1 d. klaidinančia laikoma komercinė veikla, kurioje yra apgaulingos informacijos, ir dėl to ji yra neteisinga, arba kuri bet kuriuo būdu, įskaitant bendrą pristatymą, apgaudinėja arba gali apgauti vidutinį vartotoją, nors informacija ir yra faktiškai tiksli, vieno arba kelių toliau išvardintų elementų atžvilgiu, ir bet kuriuo atveju skatina arba gali paskatinti jį priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėms nebūtų priėmęs: (c) prekybininko įsipareigojimų apimtis, d) kaina arba metodas, kuriuo ji apskaičiuojama.

Į 2009-07-14 kolektyvinį 23 Kauno susivienijimo “Sodai” sodų bendrijų raštą Nr. 76 Energetikos ministrui ir Valstybinės Kainų ir Energetikos Kontrolės komisijos pirmininkui dėl elektros energijos kainos diferencijavimo ir kitų problemų iki šiol net atsakymo negauta.

Į Lietuvos Sodininkų Draugijos 2010-02-17 raštą Nr. 06 Valstybinės Kainų ir Energetikos Kontrolės komisijos pirmininkei dėl elektros energijos kainos diferencijavimo iki šiol net atsakymo negauta.

Iš 2010-03-23 d. LR Energetikos ministerijos rašto Seimo nariui V. Mazuroniui „Dėl Kauno susivienijimo „Sodai“ kreipimosi“ Nr.(72-09)-3-753 matyti, kad LR Energetikos ministerija nemato teisinės problemos dėl sodininkų permokamos elektros energijos kainos ir nesirengia imtis jokių veiksmų elektros energijos kainų diferencijavimo problemai spręsti.

Energetikos ministerijos paruoštais teisės aktais leidžiant monopolistui pasisavinti iš vartotojo lėšas skirtas tinklų eksploatacijai ir tais pačiais teisės aktais reikalauti, kad vartotojas besąlygiškai vykdytų visus teisės aktuose keliamus priežiūros techninius ir renovacijos reikalavimus, yra nesuderinama su elementariais logikos ir ekonominiais dėsningumais.

Dešimtmetį sodų bendrijoms yra aiškinama, kad kaina nediferencijuojama, nes artimiausiu metu lokalieji elektros tinklai bus operatorių išpirkti. Šiuo metu vėl pradedama išpirkimo akcija, tačiau sodų bendrijoms sudarytos akivaizdžiai diskriminacinės sąlygos. Esant nediferencijuotai kainai, vartotojas verčiamas parduoti savo turtą stipresniajai pusei pagal civilinį kodeksą laisvų derybų pagrindu. Energetikos įmonės, motyvuodamos kad šis sandoris joms “nuostolingas” už daugiamilijoninį turtą siūlo tik simbolinį vieną litą. Taiko atvirą reketo formą perspėdami, kad jei neparduosime už vieną litą, tai Valstybinė Energetikos Inspekcija Energetikos ministerijos nurodymu pradės sugriežtintą tikrinimą ir kelti reikalavimus, kurių mes akivaizdžiai negalėsime įvykdyti, nes lėšas techninio stovio užtikrinimui jie ir toliau besąlygiškai savinsis.

Tiek Konstitucija tiek civilinis kodeksas garantuoja vartotojui teise laisvai, be diskriminacinių sąlygų valdyti, eksploatuoti, laisva valia parduoti pasirinktam pirkėjui savo nuosavybės teise valdomą turtą. Draudžiama vartotojui kelti diskriminacinius reikalavimus verčiant mokėti už nesuteikiamas paslaugas. Valstybinės institucijos privalo pirmoje eilėje ginti silpnesniosios pusės t.y. vartotojo teises ir teisėtus lūkesčius (CK 6.160 str. 1 dalis, 1.39 str. 1 dalis, 6.188str.)

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą ir faktą, kad šiame prašyme išdėstyta problema aktuali pusei milijono Lietuvos Respublikos gyventojų, prašome Jūsų imtis visų veiksmų Jūsų kompetencijos ribose, politiškai išspręsti situaciją dėl sodininkų permokamos elektros energijos kainos ir jos diferencijavimo siekiant apginti vartotojams konstitucijos ir civilinio kodekso garantuojamas teises.